Белка · & · Стрелка
 | |
Spacedogs.RU: kosminės fantazijos apie kalessobaka.strelka@gmail.com  Galaxy Express 999, TOEI Animation Mylimai Belkai, kuri nespėjo į sovietinį kosminį traukinį Этот поезд в огне, И нам не на что больше жать. Этот поезд в огне, И нам некуда больше бежать. Борис Гребенщиков Этот странный китаец с выбритым лбом Смотрит так на меня словно я с ним знаком И возможно он знает Зачем и куда едет поезд Вячеслав Бутусов Taip jau nutiko, taip nutiko – ne visi mano bendraamžiai tapo statybų inžinieriais ir pardavimų vadybininkais. Nieko keisto, mažuliai. Užaugom gūdžiais sovietiniais, kai žodžio vadybininkas dar nežinojom, o jei ką ir ketinom statyt – tai tik BAMą. Ir aišku, visi norėjom būti kosmonautais. Man buvo devyneri, kai galutinai ir giliai įsisąmoninau, kad kosmonaute nebūsiu. Nepavyks. Nes Lietuvos Tarybinėj Socialistinėj Respublikoj nėr Baikonūro. Nes aš – ne Tereškova. Nes kosminiai skrydžiai – tai ne Jefremovas su Snegovu, bet skardinė dėžutė ir užkonservuotas tipas su lagaminėliu šūdams. Tą tipą išmeta kažkuriuo ten kosminiu greičiu, kad pažiūrėtų, ar neištrykš jam smegenis pro ausis. Iš žmogaus kosmose naudos ne daugiau, nei iš šuns. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Pirma lema: visi mes esame šunys. Jei tik nesame kalės. Pakelkite rankas, kieno gyvenimas ne šuniškas? Na, matot! ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~  Valentina Tereškova Ne be reikalo Gagarinas save vadino paskutiniu šunim kosmose. Pasakysiu dar daugiau: jis buvo paskutine kosmine kale. Nes šunų niekas į kosmosą niekas nesiuntė. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Išvada pirma: kosmosas priklauso moterims. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~  Baikonūras Tataigi įsisąmoninus, kad kosmosą užkariavo kalės, ir kad galų gale žmogus nuo šuns genetiškai skiriasi keliais nelaimingais procentais, daug ką tampa lengviau priimti. Pavyzdžiui, kad netapome kosmonautais. Ir vis dėlto aš sapnuoju kosmosą. Visą mūsų didelę šalį ruošė kosminei ekspansijai, ir kai teko persikvalifikuoti į vadybininkus ir statybininkus, darbo rinkoj gerokai išaugo psichoterapeutų paklausa. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Išvada antra: sunkus kosminių kalių gyvenimas. Ir trumpas. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~ Šalis, kurioje klausytasi Laikos širdies dūžių net po to, kai ši iškepė savo dėžutėje, negalėjo paleisti savo vaikų. Ir nežinia, ar padėtų keturiasdešimties metų klajonės postmodernizme. Nors kartais man atrodo, kad jokios apgaulės nebuvo, ir Laikos širdis plakė visas tas ilgas dienas. Tuo pačiu ritmu, kaip ir prie imtuvų besiglaudžiančių piliečių širdys. Ir gal net plakė iki pat imperijos žlugimo. O gal dar plaks, kol gyvi paskutiniai vaikai-kosmonautai, gimę jau devinto dešimtmečio pradžioj. Nes Žemė iliuminatoriuj, o Gagarinas gyvas. Ir visi mes – kosminės kalės iš “Mauritanijos” viešbučio. Dabar pamaitins mus specdaviniu, pagydys ir paglostys. O po to – į skardinę ir į kosmosą apraudoti Bulyčiovo fantazijų. Grįžta nedaugelis.  Gagarinas gyvas! Sveta, Marina, Vova, Sandra, Ania, Daša, Anžela, Antonas, dar vienas Antonas, Roma, Kristina, Nataša, Jegoras, Saulė, Olesia ir Alesia, Andrius – toks ekipažas buvo mūsų kieme. Ir jei pažiūrėčiau dabar į dangų, tikriausiai išvysčiau tuos, kuriuos jau išskraidino į orbitą kalėjimai ar narkotinės fantazijos. Tie, kurie liko, sėdi prie pulto: pardavinėja ir naudoja pačias vartojimo emanacijas. “Pilieti! Atlik savo pareigą: vartok!”.  Fellow citizens! Time is now to consume! – Ergo Proxy O tada mums nedaug tereikėjo. Iš parduotuvių galima buvo nugvelbti sausainių “Gaidelis”, o iš kareivių iškaulyti montažkių, sūrio, uriuko. O taip! Stroibatas buvo mūsų širdyse! Statybose praleidome geriausias savo dienas. Prie kiekvienos pamatų duobės buvo po tarzankę, po kiekvienu kranu – štabas, o prie tvoros – dirbtuvės. Iš supjaustytų kabelių susukti buvo galima ne tik puikią laidynę, bet ir nupinti žiedus, pakabukus, miniatiūrines rankenas miniatiūrinėm špagom iš adatų. Bet svarbiausias buvo kosminis didžiųjų statybų peizažas: ir kas jo neišjautė visa savo spaliukiška ar pionieriška širdim dar galėjo tapti statybų inžinierium. Tačiau kas įkliuvo į pinkles, tas jau pardavė sielą mėnuleigiams. Žinai, mažule, jei dar koks užsiliko Ramybės jūroj, tai jame pilna infantilių sieliūkščių, klykiančių iš pasitenkinimo, kol mes čia mėginam tuštumos jausmą užkimšti daily shopingu. Tačiau, mažule, kosmonautais mes netapome. Ne dėl Perestroikos. O daugiausiai dėl to, kad tose kiemuose stovinčiose raketose nuolat myždavo visi, kam sukako –iolika. Tas supistas raketas buvo galima naudoti ekspertiniam amžiaus nustatymui. Iki keturiolikos piliečiai myždavo po balkonais, o nuo keturiolikos – raketose. Tad sakyčiau, kad psichinį subrendimą ir pasiruošimą priimti baudžiamąją atsakomybę liudijo būtent gilus įsisąmoninimas, kad kosmosas ne jų nosiai. Ir nuo tos akimirkos nenusisekę kosmonautai imdavo atkakliai keršyti visiems jų transcendentinės vaikystės pasireiškimams. Ypačiai vakariniu šamanistiniu raketų laistymo ritualu. Man rodos, net geltonosios alaus cisternos buvo sukurtos tam ritualui. Sovietų Sąjungos vaikai meldėsi kosmosui, Sovietų Sąjungos suaugusieji – korozijai, ėdančiai raketų tūtas, kaip kad ilgesys ėdė jų vidurius. Ir kartu jie taip norėjo tikėti, kad Žemė iliuminatoriuje, o kosmosas taikus, jog nuolat girdėjo Laikos širdies plakimą. Plakimą, kuris galėjo skambėti tik įraše ar jų ausyse. Kuris nutyla tik perėjus į naują būties lygmenį: vadybininko ar statybininko. Bet tai jau supistas karminis genocidas ir visai kita istorija.  Laika |
|
| |
Jesus died for yousobaka.belka@gmail.com  Jūs tikit pomirtiniu gyvenimu? O štai kolumbiečiai tiki į Jėzų. Jų tikėjimas tvirtas, todėl Kolumbijoje niekada nebūna žiemos ir sninga tik kokainu. Ir uosto kolumbiečiai kokainą, kol nosys parausta. Kaip iš šalčio. Miršta kolumbiečiai jauni ir gražūs, nes Jėzus juos myli. Senovės Romoje mylėjo ne Jėzų, o berniukus. Jėzus romėnų irgi nemylėjo, todėl kokainu Romoje niekada nesnigo ir kaip gražiai numirti teko galvoti patiems. Tamsiais vakarais romėnai, pasišviesdami Kristaus sekėjais ir meiliai apkabinę mokinius, perduodavo jiems savo žinias apie garbingą mirtį iš lūpų į lūpas. Po kurio laiko krikščioniškoji šviesa ir teigiamos vibracijos pasiekė senovės Romą ir perdavinėti žinias iš savo lūpų į berniukų pasidarė nebepadoru. Tada jie viską užrašė ir nuo to laiko mirties estetika tapo prieinama visiems. Štai mergaitė dar vakar prie žvakelės gėrusi mėtų arbatą šiandien atsigula į vonią, brūkšteli skustuvo ašmenimis ir temstant sąmonei stebi, kaip kraujas išraizgo raudoną piešinį baltoje vonioje. Arba vidutinio amžiaus nuopisa galvojantis, jog kokaino barstymas – didžiai meditacinis procesas, juk buvo matęs vienuolius panašiai barstant spalvotus paveikslėlius iš smėlio. Nosimi vedžiodamas kokso ornamentus ant stalo, jis prisimena vaikystę, kai stora pradinių klasių mokytoja liepdavo nerašyti nosimi. Ji mirė negražiai: po kelių parų kaimynai tai suprato iš kvapo. Kraujas iš nosies maišosi su kokainu, o Jėzus žiūri į šitą suicidinę Bogotos mandalą ir šypsosi. What a wonderful world. Vonhideki.  Life'll give you that wedding ring Fancy cars and diamond things You best believe in jesus' way And never fall asleep forgetting to pray Jesus loves me But not my wife Not my nigger friends Or their nigger lives But jesus loves me That's for sure 'Cause the bible tells me so CocoRosie |
|
| |
Mirusių berniukų estetikasobaka.strelka@gmail.com  Į Saigoną ateina pavasaris, o aš nieko nežinau apie kokainą. Tik kad teisininkai jį uosto, nes sunkus jų gyvenimas. Gražūs yra teisininkai baltame fone, todėl jie vis brenda ir brenda per sniegą, nepalikdami pėdų. Aišku, visa tai yra ne tiesa, bet grynoji estetika. Estetika – esminis žodis, todėl pasaulis pasislenka ir padaro vietos pirmose eilėse prie kartuvių ar giljotinos. Ir nieko nesakykit: taip yra ir taip bus. Juodas juodas triušis išlenda iš baltos skrybėlės. Baltais apdarais Škotijos kalnuose plevėsuoja samdytas poetas: skleidžia gėrį ir grožį, kad tauta neišsižudytų. O juk kalba, kad Škotijoje kokaine veik nėra stiklo, ir MDMA be žiurknuodžių. Tik štai vis tiek: ras žmogus kalną – nušoks. O užanty Tobias Wong gamybos auksinis McDonaldo šaukštelis. Po auksinį šaukštelį kiekvienam valdininkui, ir išeis minios poetų (jų vardas – legionas) skleisti kalnuose pozityvių vibracijų. Todėl, kad būtis – grynoji estetika. Kolumbija – grynoji estetika. Dvidešimt dvi poros kaliošų baltame sniege: ar tai sutapimas? Ne, tos pačios pozityvios vibracijos, kurių bangose supasi Vonhideki kolumbietiškas pietų stalas su įrėžtu vijokliu, kupinu kolumbietiško baltojo. Ir tokio pat balto švytėjimo vonia su vijokliškais latakais kraujui.  Kraujo raudona – antroji spalva. Į Saigoną galų gale ateina pavasaris. Po langais sunkvežimis pervažiuoja katę. Grįžta, pervažiuoja dar kartą. „Mergaitės, leiskitės, mes turime vyno,” – irgi po langais, tik jau negražu. Kaip nėra gražus mylimosios laukimas su šampanu prie bazilikos. Iš liepų krenta vabalai ir aplimpa pečius. Nenubrauksi, traška chitinas. Tuo tarpu vabzdžių invazija tik prasideda. „Dievo karvyte, skriski į dangų!” – jau iš visų plaučių klykia mergaitės. Bet niekaip: nuo bokštų leidžiasi dar daugiau boružių. Ar tai reiškia, kad Jėzus artėja? Ar kad mirė už mus Eglės galerijoje? Dvidešimt dvi poros kaliošų baltame sniege ir kraujas iš nosies – grynoji šių dienų estetika. Būdas gražiai išeiti. Vonhideki.  Aš niekam nelinkiu mirties Bet būsiu laimingas kai daugel iš jų numirs. W. Levy „Kokaino uostytojo uvertiūra” ------------------------ 1 Daugiau apie poetų samdymą: http://proza.com.ua/news/20-10-2005_2_0 2 Vice Magazine skaitytojai eksperimentavo: http://www.viceland.com/issues_uk/v 3 Viso labo 295$, per https://www.citizen-citizen.com 4 Vonhideki – „Morte per”. http://www.vonhideki.com 5 Raguvos g. 9/2, Kaunas 6 Levy W. Kas pavogė Vištytį. - Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, Vilnius, 1997. Vertė: T. Čepaitis |
|